Lapkritis 01 2014

Dvi šventos investicijos pagal I. Laursą

Ilja Laurs3Gyvenime svarbu turėti keturis žmones, kuriais gali visiškai pasitikėti: tai tavo daktaras, buhalteris, juristas ir bankininkas“, – taip pokalbį apie pinigus pradėjome su vienu sėkmingiausių šių dienų Lietuvos verslininkų ir investuotojų vadinamu 38 metų Ilja Laursu.

Nuomoto gyvenimo filosofija

Pirma, grynųjų pinigų kaladės pas I. Laursą seife tikrai nestovi. Beveik visi verslininko pinigai „įdarbinti“, net ir diduma turimų asmeninių lėšų, išskyrus tas, kurias yra numatęs kasdieniams poreikiams ir išlaidoms, mat verslininkas įsitikinęs, kad neprižiūrimi ir nevaldomi pinigai tiesiog nyksta. O kadangi I. Laurso gyvenimo būdas didelių išlaidų nereikalauja (sako, kad nejaučia jokio poreikio pirkti prabangių prekės ženklų daiktus ar, tarkim, savo malonumui skraidyti į Mėnulį), tad ir jo disponuojamos kasdienio vartojimo lėšos, kaip pats tvirtina, tikrai nėra nesuvokiamai didelės. Beje, I. Laursas tiki, kad grynųjų piniginėje tereikia turėti keliasdešimt litų – arbatpinigiams restorane ar už automobilio stovėjimą susimokėti.

Jis tiki, kad kiekvienam žmogui, nesvarbu jo kišenės storis, naudinga nusistatyti asmeninį daugiau ar mažiau nekintantį vartojimo indeksą ir stengtis gyvenime jo visada laikytis. Tai, pasak I. Laurso, apsaugo tavo gyvenimą nuo išorinių svyravimų, susijusių su pakilimais ar nuosmukiais profesinėje veikloje, ir nepaisant jokių aplinkybių padeda išlaikyti gyvenimą stabilų. Šito jis siekia ir savo gyvenime.

„Kitais žodžiais tariant, jei vienai iš tavo įmonių pasiseks ir tu uždirbsi begalę pinigų, tai dar nereiškia, kad pulsi pirkti salos ar dar ko nors, ko užsigeisi. Tai tik reiškia, kad įgysi išteklių kitiems projektams finansuoti ir pan., bet tavo asmeninio gyvenimo konstanta išliks daugmaž vienoda. Manau, toks požiūris apsaugo žmogų tiek nuo didelių kritimų, tiek nuo pakilimų, ir kiek esu aplink matęs sėkmingų žmonių, visi jie gyvenime ilgainiui prieina prie tokios filosofijos“, – dėsto pašnekovas.

Laursas negaili pinigų geram ir subalansuotam maistui, nes laiko tai investicija į savo sveikatą, o jei pasitaiko proga, tarkime, paplaukioti jachta keletą valandų, mielai tuo pasinaudoja: „Į tokį potyrį aš mielai investuoju, nes žinau, kad tą valandą mano gyvenimo kokybė bus visai kitokia“, – paaiškina.

Bet kai I. Laursas perka drabužius ar kitus daiktus, jam svarbiausia, kad jie būtų kokybiški ir atliktų savo funkciją, pavyzdžiui, būtų šilti ir patogūs. Tai reiškia, kad prabangos prekės ženklų jis nesivaiko.

„Kai žmogus perka „Louis Vuitton“ rankinę, jis iš tiesų investuoja ne į daiktą, nes jam nereikia tokio brangaus, o į emociją, į įvaizdį, nes nori, kad aplinkiniai juo stebėtųsi ir žavėtųsi. Toks būdas siekti vidinio pasitenkinimo ir visuomenės pripažinimo man nėra priimtinas. Manau, tai yra susiję su asmenybės branda“, – svarstė I. Laursas.

Dar vienas tam tikras I. Laurso, kaip turtingo žmogaus, išskirtinumas – jis nejaučia jokio poreikio pirkti prabangių namų, automobilių, laivų ar sraigtasparnių (nors galėtų sau tą leisti), o užuot įsigijęs kokį nors vertingesnį daiktą, dažniausiai jį tiesiog išsinuomoja. I. Laursas neslepia prijaučiantis vadinamajai dalijimosi ekonomikai (angl. sharing economy), kurios koncepcija kaip tik ir skatina žmones dalytis įvairiais daiktais, kitu turtu ar paslaugomis, o užuot pirkus – nuomotis. Tai viena priežasčių, kodėl I. Laursas yra investavęs į interneto projektą „Dalinuosi.lt“.

„Mano galva, daugumą daiktų geriau nuomotis, kai tau jų prireikia, negu tiesiog juos turėti, taip yra naudingiau ir pigiau visiems rinkos dalyviams. Aš tikiu ta nuomoto gyvenimo filosofija ir dažnai taikau ją asmeniniame gyvenime“, – sako I. Laursas ir priduria nevengiantis nuomotis ne tik automobilius, bet ir būstą bei kitą turtą ar paslaugas.

„Jei tai tavo vienintelis būstas ir tu ten praleidi 365 dienas per metus, tada, be abejo, verta turėti savo nuosavybę. Bet jei vienoje vietoje praleidi pusę ir mažiau laiko, aš apskaičiavau, kad tada turėti jau nebeapsimoka. O turint omenyje, kad aš šiuo metu gal trečdalį laiko praleidžiu Lietuvoje ir dar mažiau bet kurioje kitoje vietoje, tai yra tiesiog neefektyvu, – savo požiūrį dėsto I. Laursas. – Pirkdami brangius daiktus dažnai daug daugiau mokame už jų nenaudojimą negu naudojimą.“

Žinoma, kaip sako verslininkas, tai nereiškia, kad jis kaip visiškas fanatikas neturi jokios privačios nuosavybės – tam tikri baziniai dalykai, kaip pats sako, tikrai yra, bet kai kiti turtingieji perka vilas prie jūros, kad galėtų ten nuvažiuoti gal tik savaitei per metus, jis tiesiog nuomojasi. Ir apskritai I. Laursas nebežiūri į nekilnojamojo turto pirkimą kaip į perspektyvią investiciją. Verslininko įsitikinimu, norint investuoti į nekilnojamąjį turtą, daug saugiau, patogiau ir pelningiau tą daryti per investicinį fondą.

Beje, tą patį jis pasakytų ir apie meno kūrinius, brangius juvelyrinius dirbinius ar auksą: pasak I. Laurso, požiūris į bet kurį daiktą tuo pat metu ir kaip į daiktą, skirtą vartoti, ir kaip į investiciją yra atgyvenęs. O juk ne vienas Lietuvos turtuolis yra viešai gyręsis, kad žmonai nupirktas brangakmenių vėrinys – ir puiki dovana, ir gera investicija.

„Jeigu matau paveikslą, kuris man patinka, ir noriu jį turėti, tada aš jį perku, pakabinu namuose, ir šis paveikslas atlieka visų pirma estetinę funkciją. O jeigu tam paveikslui aš nejaučiu jokių emocijų, jei tik investuoju, tuomet šiuolaikinis pasaulis siūlo daug efektyvesnių ir pigesnių investavimo priemonių“, – įsitikinęs verslininkas.

Taigi savo požiūriu, gyvenimo būdu ir apskritai charakterio savybėmis I. Laursas visai neprimena tipiško milijonieriaus. Ne veltui apie I. Laursą kalbama, kad jis toks pat paprastas kaip ir tavo kaimynas iš gretimos laiptinės.

Tačiau tokia filosofija leidžia I. Laursui jaustis pakankamai užtikrintam dėl savo gyvenimo tiek dabar, tiek ateityje, nesvarbu, kaip susiklostys jo verslo reikalai.

Kas ir kaip tvarko I. Laurso asmeninius finansus

Kalbėdamasi su I. Laursu prašau bent trumpam negalvoti apie savo verslus ir papasakoti, kaip jis elgiasi su asmeniniais finansais – kaip juos valdo, kur investuoja, ar ir čia elgiasi taip pat rizikingai kaip pirkdamas perspektyvias verslo idėjas?

Laursas sako neišradęs dviračio ir asmeninių lėšų valdymą patikėjęs profesionalams – trims privatiems bankininkams trijuose skirtinguose užsienio bankuose, kurie turi visišką laisvę jo pinigus tvarkyti ir investuoti kaip tinkami. Su visais trimis savo bankininkais lietuvis susitinka viso labo kartą per metus, per šiuos susitikimus apžvelgia visas taikytas priemones bei jų rezultatus ir vėl atsisveikina iki kitų metų. Sako jų darbu esąs visiškai patenkintas. „Gyvenime svarbu turėti keturis žmones, kuriais gali visiškai pasitikėti: tai tavo daktaras, buhalteris, juristas ir bankininkas“, – tvirtina pašnekovas.

Laursas linkęs pasikliauti girdėta ekspertų nuomone, kad, užuot laikius indėlį banke, apie privačios bankininkystės paslaugas verta pagalvoti tuomet, kai tavo disponuojamų lėšų suma viršija maždaug pusę milijono litų.

Laursas patikina privačių bankininkų ieškojęs ne Lietuvoje, o užsienyje ne todėl, kad nepasitiki Lietuvos bankais, o todėl, kad tokiose šalyse kaip Šveicarija ar Didžioji Britanija ši profesija turi daug senesnes tradicijas ir pati paslauga yra kur kas geriau išplėtota. Šiaip ar taip, verslininkas net ir praverdamas garsių užsienio bankų duris buvo atsargus – patikėjo savo lėšas ne vienam, o iš karto trims skirtingiems bankams. „Laikausi principo, kad nematai visų kiaušinių viename krepšelyje, kad ir koks patikimas jis atrodo. Būti atsargesnį mane paskatino įvykiai su „Merrill Lynch“ ir kitais didžiaisiais bankais, kurie žlugo, nors buvo manoma, kad tai niekada nenutiks.“

Beje, I. Laursas priduria, kad jo asmeninių lėšų tvarkymas visuose trijuose bankuose yra labai konservatyvus. Dėl to, kad jam iki soties užtenka rizikos versluose, ir norėdamas didesnio saugumo, I. Laursas neslepia pasirinkęs saugiausias ir konservatyviausias asmeninių lėšų valdymo priemones.

„Lėšos daug kur investuojamos, portfelis gerai subalansuotas – didelę jo dalį sudaro valstybės obligacijos, nes tai šiuo metu saugiausia priemonė, toliau akcijos, fondai“, – vardija pašnekovas.

Laursas sako, kad rūpindamasis asmeninių lėšų valdymu galvoja ir apie senatvę, kuriai taip pat nori būti tinkamai pasiruošęs. Ir džiaugiasi viską sustygavęs taip, kad į savo ateitį kelis dešimtmečius pirmyn gali žvelgti gana ramiai – verslas verslu, o savo gyvenimu ir oria senatve jis linkęs pasirūpinti pats, tą pataria ir kiekvienam lietuviui.

„Šiais laikais nei valstybė, nei bankas ar fondas negali garantuoti tau pensijos ir aprūpintos senatvės, tai yra iš principo neįmanoma, ypač Lietuvoje ir ypač mūsų kartai. Todėl kiekvienas privalo savimi rūpintis pats“, – teigia pašnekovas.

Pokalbio pabaigoje I. Laursas pabrėžia, kad asmeniniame gyvenime pačios svarbiausios yra dvi investicijos, kurios dažnai pareikalauja ne tiek daug finansinių išteklių, kiek pirmiausia valios ir pastangų: „Tai investavimas į save profesine prasme, nes jeigu būsi profesionalas, visada turėsi duonos riekę, ir investicija į savo sveikatą. Tai reiškia skirti laiko reguliariai pasportuoti, dėti pastangas valgyti sveikesnį maistą, nes jei tiesiog pasiduosi likimo valiai, turėsi labai nekokybišką gyvenimą. Anksčiau ar vėliau už tokį neatsakingą elgesį su pačiu savimi gyvenimas tave tikrai nubaus“, – tvirtina I. Laursas.

Verslininko įsitikinimu, šios dvi investicijos yra šventos, tai pats geriausias pasirengimas tiek sėkmingai dabarčiai, tiek gyvenimo saulėlydžiui.

Straipsnio autorė Giedrė Bolzanė

Šaltinis: žurnalas „Investuok“

Prisijunkite prie „Nextury Ventures“ socialiniame tinkle Facebook.

 

Pin It

Leave a Comment